Stalinas ir kova už demokratines reformas pirma dalis

Pirmoji dalis

Naujoji konstitucija;

Anti-Buriokratinės kovos;

Stalino kapituliacija prieš VKP(b) CK;

Teismo nuosprendžiai, sąmokslai, represijos;

Bibliografija, pastabos.

Antroji dalis

Karo metu;

Po karo;

1947 m. Partijos programos projektas;

Devynioliktasis VKP(b)-TSKP suvažiavimas;

Lavrentijus Berija;

Berijos kelias link demokratinių reformų;

Stalino, Berijos mirtys ... ir kitų?

Išvados ir būsimieji tyrimai.

Naujoji konstitucija

1. 1936 m. gruodžio mėnesį, neeilinis 8-asis Tarybų Suvažiavimas patvirtino naują TSRS konstitucijos projektą. Šis projektas paragino įvykdyti visuotinio slapto balsavimo, ginčijamų rinkimų funkcijas. (Žukovas, Inoy 307-9)

2. Kandidatams buvo leista dalyvauti rinkimuose ne tik iš bolševikų partijos, tuo metu oficialiai vadintos "Visąsąjunginės komunistų partijos (bolševikų)" - VKP(b), bet ir iš kitų piliečių grupių, taip pat, atsižvelgiant pagal gyvenamąją vietą, politinę priklausomybę (pvz., religinės grupės) arba darbo vietos organizaciją. Pastaroji nuostata, nors aršiai raginta J. V. Stalino, niekada nebuvo oficialiai įvykdyta. Ginčijami rinkimai niekada nepasiekė kulminacijos taško.

3. Naujosios konstitucijos demokratinių aspektų įterpimo darbų prašymai buvo asmeniškai raginami J. V. Stalino. Kartu su arčiausiais jo šalininkais VKP(b) CK politbiure, Stalinas kovojo atkakliai ir su neginčijamu noru laikytis minėtų nuostatų. (Getis, "Valstybė") Šiems tai nepavyko įgyvendinti tik tuomet, kai susidūrė su visišku partijos centro komiteto narių nepasitenkinimu.

4. 1935 m. sausio mėnesį, VKP(b) CK politbiuras pavedė Avelą Enukidzę su prašymu parengti, struktūrizuoti turinį naujai TSRS konstitucijai. Apkaustytas darbo, Enukidzė po kelių mėnesių grįžo, siūlydamas atvirus, neginčijamus rinkimus. Beveik iš karto, 1935 m. sausio 25 d., Stalinas pareiškė nesutinkąs su Enukidzės pasiūlymais, pats reikalaudamas slaptų rinkimų prašymo apsvarstymo. (Žukovas, Inoy 116-21)

5. Stalinas šį nesutarimą dramatiškai pasidalino su pasaulio žiniasklaida dar 1936 m. kovo mėnesį vykusiame interviu tarp J. V. Stalino ir JAV laikraščių magnato Rojaus Hovardo. Stalinas pareiškė, jog Tarybų Sąjungos Konstitucija garantuos, kad visų rinkėjų balsavimo procesas bus pagrįstas anksčiau nematytu slaptu balsavimu. Balsavimas turės vykti vienodomis sąlygomis - valstiečio balsas bus vertas tiek pat, kiek darbininko. Balsavimas vyks teritoriniu pagrindu, kaip ir buržuazinėse Vakarų valstybėse, o ne pagal vadinamąjį statusą (kaip caro laikais). Visos tarybos bus renkamos ne netiesiogiai iš pačių liaudies atstovų sluoksnio, bet pačių valstiečių, darbininkų balsų. (Stalinas-Hovardas interviu; Žukovas, "Repressii" 5-6)

Stalinas: Mes tikriausiai priimsime mūsų naująją konstituciją šių metų pabaigoje. Naujai paskirta komisija dirba skubotai, netrukus turėtų parengti ir baigti darbus. Kaip buvo paskelbta jau dabar, pagal naują Konstituciją, rinkimų teisė bus visuotinė, lygi, tiesioginė ir slapta. (Stalinas-Hovardas interviu 13)

6. Visų svarbiausia, Stalinas pareiškė, jog visi rinkimai turėtų būti užginčyti.

"Jūs suglumęs dėl to, kad tik viena partija ateityje dalyvaus rinkimuose. Jūs negalite matyti, kaip rinkimų konkursai gali būti vykdomi pagal šias sąlygas. Matyt, kandidatai bus pristatyti ne tik komunistų partijos, bet ir iš įvairiausių valstybės organizacijų, nepartinių organizacijų. Ir mes turime šimtus jų. Mūsų visuomenėje dirba tik laisvieji miestiečiai ir valstiečiai - darbuotojai, valstiečiai, intelektualai. Kiekvienas iš šių sluoksnių gali turėti savo ypatingus interesus ir išreikšti juos daugybe esamų visuomeninių organizacijų pagrindu." (13-14)

Matome, jog skirtingos piliečių organizacijos, Stalino pareiškimu, galės pasiūlyti savo kandidatus prieš Komunistų partijos kandidatus. Stalinas Hovardui teigė, kad piliečiai galės užbraukti visų kandidatų, išskyrus tuos, už kuriuos jie nori balsuoti, vardus.

Kita vertus, Stalinas taip pat pabrėžė ginčijamų rinkimų svarbą kovojant su biurokratija.

"Jūs manote, kad nebus rinkimų konkursų. Tačiau tai bus ir aš numatysiu labai gyvas rinkimų kampanijas. Mūsų šalyje nėra daug institucijų, kurios blogai dirba. Bylos atsiranda, kai tai ar kita savivaldos institucija neatitinka tam tikrų daugialypių ir augančių miesto ir šalies darbuotojų darbo sąlygų. Ar pastatėte gerą mokyklą ar ne? Ar pagerinote būsto sąlygas? Ar esate biurokratas? Ar padėjote padaryti mūsų darbo jėgos efektyvumą ir gyvenimą labiau tinkamu? Tokie bus kriterijai, pagal kuriuos milijonai rinkėjų išmatuos kandidatų tinkamumą, užbrauks netinkamus, išstums jų vardus iš kandidatų sąrašų ir skatins bei nominuos geriausius. Taip, rinkimų kampanijos bus gyvos, jos bus vykdomos norint išspręsti problemas, kurios iš esmės yra praktinio pobūdžio. Mūsų nauja rinkimų sistema sustiprins visas institucijas ir organizacijas ir privers jas pagerinti savo darbą. Visuotinė, lygi, tiesioginė ir slapta rinkimų teisė TSRS bus gyventojų graublėtos rankos plakimas prieš valdžios institucijas, kurios anot masių išraiškos, blogai dirba. Mano nuomone, mūsų nauja tarybų konstitucija bus demokratiškiausia institucija visame pasaulyje." (15)

7. Nuo šio momento Stalinas ir jo artimiausieji Politbiuro šalininkai - Vjačeslavas Molotovas ir Andrėjus Ždanovas, pasisakė už slaptus, ginčytinus rinkimus per visas partijos vadovybės diskusijas. (Žukovas, Inoy 207-10; interviu su Stalinu-Hovardu)

8. Stalinas taip pat primygtinai reikalavo, kad daugelis Tarybų Sąjungos piliečių, iš kurių buvo atimta teisė balsuoti, būtų galutinai atkurta. Tai buvo buvusių eksploatacinių/išnaudojamųjų klasių nariai, tokie kaip buvę stambios privatinės nuosavybės savininkai, ir tie, kurie 1918-1921 m. Pilietinio karo metais buvo kovoję prieš bolševikus, žinomi terminu "baltagvardiečiai", taip pat asmenys, nuteisti už tam tikrus nusikaltimus (Pvz., kaip šiandien JAV) Svarbiausia, o tikriausiai daugiausia, tarp lišentsy (lt. vertimas "atimta") buvo dvi grupės: buožės ir tie, kurie pažeidė 1932 m. "trijų ausų įstatymą" 8, kurie žinodami pavojus, plėšė valstybės turtą, dažnai grūdus, kartais paprasčiausiai tam, kad galėtų išvengti bado. (Žukovas, Неу 187)

9. Šios rinkimų reformos tikrai nebūtų reikalingos, nebent Stalino vadovybė norėjo pakeisti esminį Tarybų Sąjungos valdymą. Jie norėjo, kad komunistų partija nebūtų tiesioginis politinis bastionas, kuris turėjo privilegiją valdyti TSRS be jokios opozicijos.

10. Per Rusijos revoliuciją ir artėjančius, kritinius pokario metus, TSRS teisiškai valdė valstietijos, darbinikų išrinkta tarybų hierarchija. iš vietinės tarybos į nacionalinį lygmenį, Aukščiausia taryba išsiskyrė bruožais kaip nacionalinė įstatymų leidybos institucija, Tarybų liaudies komisarų, kaip vykdomosios valdžios, ir šios tarybos pirmininkas kaip valstybės vadovas.

Tačiau iš tiesų, kiekvieno lygmens pareigūnų pasirinkimas visada buvo priklausomas bolševikų partijos rankose. Rinkimai buvo vykdomi, tačiau tiesioginė nominacija, kurią partijos lyderiai pavadino "kooptacija", taip pat buvo ganėtinai įprasta.

11. 1920-ųjų viduryje ir 1930-ųjų pradžioje, VKP(b) agresyviai įsitraukė į naujų partijos kadrų telkimą, verbavimą partijos lyderystėje. Iki 1920-ųjų pabaigos, dauguma partijos narių buvo darbininkai, o didžioji dalis darbuotojų buvo partijos nariai. Šis didžiulis įdarbinimas ir milžiniški politinio ugdymo bandymai vyko tuo pačiu metu, kaip ir didžiuliai pirmojo penkmečio plano sukrėtimai, industrializacija ir dažniausiai priversta kolektyvizacija. Bolševikų vadovybė buvo nuoširdi bandydama "proletarizuoti" savo partiją ir sėkmingai pasiekė rezultatus. (Rigbis, 167-8; 184; 199)

12. Stalinas ir jo rėmėjai, šalinikai, Politbiure pateikė keletą priežasčių, siekiančių demokratizuoti Tarybų Sąjungą. Šios priežastys atspindėjo Stalino vadovybės įsitikinimą, kad esą buvo pasiekta nauja socializmo būklė, naujosios pažangos rezultatas.

13. Daugelis valstiečių dirbo kolektyviniuose ūkiuose. Kiekvieną mėnesį, turėdami mažiau individualių valstiečių ūkių, Stalino vadovybė tikėjo ir kėlė klausimus, kad objektyviai įvertinant situaciją, valstiečiai nebuvo atskira socialinė ir ekonominė klasė. Valstiečiai buvo labiau panašūs į darbininkus, skirtumas kasmet ženkliai sumažėjo.

14. Stalinas tvirtino, kad sparčiai augant tarybinei industrijai, ypač su darbo grupe, turinčia politinę galią per bolševikų partiją, žodis "proletaras" nebėra tikslus, tapo anachronizmu. "Proletaras", pasak Stalino, per kapitalistinį išnaudojimą ar kapitalistinio tipo gamybos santykius, kaip antai egzistavo per pirmuosius dešimt Tarybų metų laikotarpį, ypač pagal NEP, nurodė tik tam tikrą darbo grupę. Tačiau dabar, kai kapitalistai tiesiog panaudoja kapitalo naudą menkam pelnui, kuris dabar yra panaikintas, kuris neegzistuoja, darbo grupė nebeturėtų vadintis "proletariatu".

15. Remiantis šiuo objektyviu požiūriu, darbo išnaudotojų nebėra. Darbininkai, dabar valdantys šalį savo interesais per VKP(b), nebėra klasikiniai "proletarai". Todėl "proletariato diktatūra" nebėra tinkama sąvoka. (Žukovas,, Нео 231; 292; Stalinas, "projektas" 800-1)

Anti-Biurokratinės kovos

16. Stalino vadovybė taip pat susirūpino dėl partijos vaidmens šiame naujame socializmo etape. 1949 m. Sausio mėn. Stalinas pats kėlė kovą su vadinajuomu "biurokratiškumu" 10. Stalinas, Molotovas ir kiti pavadino naują rinkimų sistemą "ginklu prieš biurokratizaciją".

17. Partijos vadovai valdė vyriausybę tiek nustatydami, kas atvyko į tarybas, tiek vykdydami įvairias priežiūros ar peržiūros priemones, kurias atliko vyriausybės ministerijos. 1935 m. Vasario 6 d. 7-asis Tarybų kongresas ypatingai pasižymėjo V. Molotovo teiginiu, kad slapti rinkimai "smarkiai smogs prieš biurokratinius elementus ir suteiks jiems tikrai naudingą šoką". Tačiau Enukidzės pranešime nebuvo rekomenduota ar net prasitarta slaptų rinkimų ir pačios balso teisės išplėtimo klausimu.. (Stalinas, ataskaita, 17-asis P.C., Žukovas, Inoy 124)

18. Vyriausybės ministrai ir jų darbuotojai turėjo žinoti apie reikalus, už kuriuos jie buvo atsakingi, jei jie būtų veiksmingi gamyboje. Tai reiškia, kad jų srityse yra švietimas, paprastai techninis išsilavinimas. Tačiau partijos lyderiai dažnai karjerą padarė išsiplėtę tik per pačios partijos pozicijas. Šiai rūšiai pažanga nebuvo reikalinga techninė patirtis. Reikėjo politinių kriterijų. Šie partijos pareigūnai vykdo kontrolę, tačiau jiems patiems dažnai trūko techninių žinių, kurias teoriškai galėtų įgyti prižiūrint. (Interviu "Stalinas-Hovardas", "Žukovas", " Inoy 305", "Žukovas", "Repressii" 6)

19. Dabar yra akivaizdu, ką Stalino vadovybė vadino sąvoka "biurokratizmas". Jie tai suprato kaip pavojų - kaip, iš tikrųjų, darė visi marksistai - jie manė, kad tai nebuvo neišvengiama. Priešingai, jie manė, kad biurokratizacijos ydą galima įveikti keičiant partijos vaidmenį socialistinėje visuomenėje.

20. Demonstravimo sampratą, kurią Stalinas ir jo šalininkai-partijos lyderiai pageidavo įkurti Tarybų Sąjungoje, būtinai reiškė kokybišką Bolševikų partijos visuomeninio vaidmens pasikeitimą.

Tie dokumentai, kurie buvo prieinami mokslininkams, mums leido suprasti. . . kad jau 1930-ųjų pabaigoje buvo imtasi bandymų atskirti partiją nuo valstybės ir iš esmės riboti partijos vaidmenį šalies gyvenime. (Žukovas, Tayny 8)

Stalinas ir ko. tęsė šią kovą prieš opoziciją iš kitų elementų bolševikų partijoje, tai darė ryžtingai, tačiau ženkliai mažėjančiomis sėkmės galimybėmis. Kol Stalinas mirė 1953 m. Kovo mėn. Lavrentijus Berija pasiryžo tęsti tą pačią kovą. Kaip panašu, yra reali priežastis, dėl kurios N. Chruščiovas ir kiti naujosios klikos revizionistai jį nužudė, "teisiškai", 1953 m. Gruodżio mėn. teismo procese arba, kaip rodo daugybė naujai išvestų istorinių išvadų, papraščiausiai nužudė ankstesnįjį birželį.

21. 1936 m. Konstitucijos 3 straipsnis sako: "TSRS valdžia priklauso darbininkų ir valstietijos klasei, gyventojams, atstovaujamiems liaudies deputatų taryboms". 126 straipsnyje "Komunistų partija" yra "darbo žmonių avangardas kovoje už socialistinės sistemos stiprinimą ir plėtrą, kuri yra pagrindinė visų visuomenėje dirbančių žmonių organizacijų organizacija". Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad partija vadovavo organizacijoms, o ne įstatymų leidžiamiesiems ir vykdomiesiems valstybės organams. (1936 m. Konstitucija, Žukovas, Таyny 29-30)

22. Kaip panašu, Stalinas buvo įsitikinęs, kad, kai partija daugiau nebebus tiesiogiai kontroliuojanti pačios visuomenės, jos vaidmuo turės būti susijęs tik su agitacija ir propaganda bei dalyvavimu atrenkant kareivius. Ką tai reikštų?

"Partija grįš prie savo esminės funkcijos laimėti žmones, kaip jie suprato, norint talkinti komunizmo idealus. Tai reikštų, kad pasibaisėtino tipo darbai ir grįžimas prie sunkaus darbo stiliaus, kuris charakterizavo bolševikus, revoliuciją ir pilietinį karą, NEP laikotarpį. Per šiuos laikotarpius partijos narystė labiausiai reiškė sunkų darbą, dažnai tarp ne partijos narių, daugelis iš kurių buvo priešiški bolševikams. Tai reiškė poreikį turėti tikrą bazę tarp masių." (Žukovas, KP, 13 lapkritis 02, Mukhin, Ubiystvo)

23. Stalinas primygtinai reikalavo, kad visi komunistai privalo būti sunkiai dirbantys, išsilavinę žmonės, galintys realiai prisidėti prie gamybos ir komunistinės visuomenės sukūrimo. Pats Stalinas buvo tvirtas ir visapusiškai išsilavinęs studentas.

24. Apibendrinant tyrimo medžiagą, galime teigti, kad Stalinas ketino panaudoti naująją rinkimų sistemą norint pasiekti šiuos tikslus:

Įsitikinti, kad gamyboje ir apskritai tarybinėje visuomenėje vadovavo tik techniškai apmokyti žmonės;

Sustabdyti VKP(b) degeneraciją ir užtikrinti partijos narių grįžimą, ypač vadovų, į jų pagrindinę funkciją: suteikti politinės ir moralinės vadovybės pavyzdžių likusiai visuomenės daliai;

Sustiprinti partijos masinį darbą;

Laimėti vyriausybės palaikymą iš šalies piliečių;

Sukurti beklasės, komunistinės visuomenės pagrindą.

Stalino kapituliacija prieš VKP (b) CK

25. 1935 m., vadovaujant vyriausiajam prokurorui Andrejui Vyšinskiui, buvo atleista daugybei ištremtų piliečių, įkalintųjų, iš kurių buvo atimta teisė balsuoti. Buvo išlaisvinti šimtai tūkstančių buvusių kulakų (buožių), turtingesnių ūkininkų, kurie buvo pagrindinis kolektyvizacijos išsivadavimo tikslas, ir tų, kurie buvo įkalinti ar ištremti už kolektyvizmą priešinantis tam tikru būdu. Vyšinskis grubiai kritikavo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatą, įskaitant vidaus saugumą) už "daugybę smulkiausių klaidų ir klaidingų skaičiavimų", esą NKVD deportavo beveik 12 000 žmonių iš Leningrado po 1934 m. Gruodžio mėnesį įvykusios Sergėjaus Kirovo žmogžudystės. Jis pareiškė, kad nuo tada NKVD negalėjo suimti asmens be išankstinio prokuroro sutikimo. (Turstonas 6-9, Žukovas, KP 14 ir 19 Nov. 02; Žukovas, 187, Žukovas, "Represii" 7)

26. Pradiniame Stalino pasiūlyme dėl naujosios konstitucijos sudarymo nebuvo įtraukti ginčytini rinkimai. Jis pirmą kartą paskelbė savo interviu su Rojumi Hovardu 1936 m. Kovo 1 d. 1937 m. Birželio mėn., Centrinio komiteto plenume Yakovlevas - vienas iš CK narių, kurie kartu su Stalinu daugiausiai dirbo dėl naujos konstitucijos projekto (cf. Žukovas, Inoy 223) - sakė, kad pasiūlymą dėl ginčytinų rinkimų iškėlė pats Stalinas. Kaip panašu, šis pasiūlymas pasiteisino plačia ir neribota, nors ir netiesiogine kritika iš partijos lyderių, pirmųjų sekretorių arba "dalinės kritikos" opozicijos, "partokratijos" kaip vadina Žukovas. Po "Hovardo" interviu, centriniuose laikraščiuose nebuvo rastas net menkiausias sakinys, kuris suteiktų garbę ar palaikymą Stalino pareiškimui dėl ginčytinų rinkimų - prisiminkime, jog šie laikraščiai visgi buvo tiesiogiai kontroliuojami pačio Politbiuro. Kovo 10 d. "Pravda" publikavo tik vieną straipsnį, kuriame nebuvo paminėti ginčijami rinkimai.

27. Toliau Žukovas tęsia:

"Tai gali reikšti tik vieną dalyką. Ne pirmieji regiono sekretoriai, bet bent jau dalis CK komiteto aparato "Agitpropo", kuris tuo metu buvo oficialiai Stetskio ir Talo rankose, nepriėmė Stalino naujovių, nenorėjo pritarti net formaliu būdu, ginčijami rinkimai yra pavojingi daugeliui žmonių, kurie, kaip rodo Stalino žodžiai, kuriuos visgi "Pravda" pabrėžė, tiesiogiai kelia grėsmę pirmųjų sekretorių - centrinių nacionalinių komunistų partijų centrinių komitetų, regionų, "oblastų" - pozicijoms ir tikrajai galiai. miesto ir rajono komitetai."("Inoy 211")

28. Šalies Pirmieji sekretoriai surengė partijos biurus, iš kurių jie negalėjo būti atleisti po pralaimėjimo jokiuose rinkimuose į Tarybas. Bet didžiulė vietos galia, kurią jie turėjo, kilo daugiausiai iš partijos kontroliuoto ekonomikos ir valstybės aparato aspekto - kolūkio, gamyklos, švietimo, karinės pramonės. Naujoji rinkimų sistema panaikintų pirmą sekretorių ir jo automatines pozicijas. Pirmasis sekretorius, kurio kandidatai buvo nugalėti ne partijos kandidatų apklausose, būtų papraščiausiai atskleistas kaip narys, turintis silpną ryšį su masėmis. Kampanijos metu opozicijos kandidatai tikrai nusprendė, kad kampanijos problemos nėra susijusios su korupcija, autoritarizmu ar inkompetencija, kuriuos jie pastebėjo partijos pareigūnuose. . (Žukovas K.P. Nov 13 02; Innoy 226; žr. Getis, "pertekliai" 122-3)

29. Vyresnieji partijos lyderiai paprastai buvo daugelio metų stažą turintys partijos nariai, karo laikais ir iš tikrųjų pavojingų dienų, revoliucijos, pilietinio karo ir kolektyvizacijos veteranai, kai komunistai buvo kupini įvarių grėsmės formų ir sunkumų. Daugelis turėjo mažai formalaus išsilavinimo. Skirtingai nei Stalinas, Kirovas ar Beria, atrodo, kad dauguma jų nenorėjo ar negalėjo "persitvarkyti" per savišvietą. (Mukhinas, Ubiystvo 37, Dimitrovas 33-4, Stalinas, Zastolnye 235-6).

30. Visi šie vyrai, visgi, ilgą laiką buvo Stalino politikos rėmėjai. Jie įgyvendino grubią valstiečių kolektivizaciją, kurios metu prievarta deportavo šimtus tūkstančių buožių. Per 1932-33 m., daug žmonių, galbūt net trys milijonai, mirė badu, kuris buvo tikras, o ne "žmogaus sukurtas", tačiau jis paskatino ir įkurė griežtesnę nuostatą dėl valstiečių kolektivizacijos ir grūdų ekspropriacijos norint suteikti miestiečiams-darbininkams reikalingą maisto šaltinį. Šie partijos lyderiai buvo atsakingi už katastrofišką industrializaciją. (Taugeris, Andersonas & Silveris; Žukovas, KP, Nov13 02).

31. Tačiau dabar jie susidūrė su skaudžiais rinkimais. Tikėtina, kad jie (pirmieji sekretoriai) bijojo, kad daugelis piliečių, kuriems jau turėjo būti sugrąžinta balso teisė, balsuos prieš savo kandidatus arba prieš bet kurį bolševikų kandidatą ....Naujoji "Stalino" konstitucija garantuoja kiekvienam Tarybų Sąjungos piliečiui teisę į darbą, įskaitant darbą kartu su medicinine priežiūra, pensijomis, švietimu ir kt. Tačiau šie vyrai (iš tikrųjų visi buvo vyrai) efektyviai piktnaudžiavo savo valdžia ir privilegija, kurioms atsirado realus pavojus - jų kandidatų nugalėjimas (Žukovas, KP, 13.02.02; 1936 konst., Ch. X; "Getis", "Pertekliniai" 125, apie religinio jausmo svarbą šalyje).

Teismo nuosprendžiai, sąmokslai, represijos;

32. Planai dėl naujosios konstitucijos ir rinkimų buvo išdėstyti per 1936 m. Birželio mėn. vykusį Plenarinį centrinio komiteto pasitarimą. Delegatai vieningai patvirtino Konstitucijos projektą. Bet nė vienas narys iš delegatų bloko nepasisakė už konstituciją. Šis nesugebėjimas bent jau paklusti Stalino pasiūlymui neabejotinai nurodė "latentinę opoziciją iš plačiosios lyderystės", pastebimą demonstracinį susirūpinimą "(Žukovas, 232, 236," Repressii "10-11)

33. Per 8-ąjį visuotinį tarybų suvažiavimą vykusį 1936 m. Lapkričio-gruodžio mėn., Stalinas ir Molotovas dar kartą pabrėžė balsavimo teisės ir slaptų bei ginčijamų rinkimų patvirtinimo vertę. Pagal Stalino interviu su Hovardu turinį, Molotovas dar kartą pabrėžė teigiamą partijos vaidmenį leisti nekomunistiniams kandidatams pretenduoti į tarybas:

"Ši sistema. . . gali suduoti tiems, kurie tapo biurokratijos kastos nariais, kurie išsiskyrė iš masių. . . . palengvins naujų pajėgų propagavimą. . . Tačiau net ir šis pavojus, paskutinis tyrimas, turi padėti mums, nes tai bus šaltinis toms organizacijoms, kurioms jo reikia, ir patiems užmigusiems darbininkams" (Žukovas, "Repressii" 15).

34. Stalinas tai apibrėžia:

"Kai kurie sako, kad tai yra pavojinga, nes tarybinei valdžiai priešiški elementai gali pasislėpti tarp aukšiausiųjų pareigų, kai kurie asmenys, kurie anksčiau buvo baltagvardiečiai, buožės, kunigai ir kt. Bet iš tikrųjų, ko čia reikia bijoti? Jei bijote vilkų, nevaikščiokite miške. Viena vertus, ne visi buvusieji buožės, baltagvardiečiai ir kunigai yra priešiški tarybinei valdžiai. Kita vertus, jei žmonės čia ir ten išrinktų priešiškąsias pajėgas, tai reikštų, jog mūsų agitacinis darbas yra prastai organizuotas ir kad mes visiškai nusipelnėme tokio sunkaus smūgio. (Žukovas, Inoy 293, Stalinas, "Laiškas").

35. Pirmieji sekretoriai dar kartą parodė tylų, bet antagonistišką priešiškumą. Gruodžio 4 d. Įvyko 1936 m. Gruodžio mėn. Centrinio komiteto plenarinis posėdis, kurio sesija sutapo su suvažiavimu. Tačiau beveik nebuvo svarstomas pirmasis darbotvarkės klausimas - Konstitucijos projektas, J. Ježovo pranešimas "Apie trockistų ir dešiniųjų antitarybines organizacijas" buvo kur kas svarbesnis C.K. narių susirūpinimui. ("Fragmentas", 4-5; Žukovas, Neo 310-11).

36. 1936 m. Gruodžio 5 d. vykęs suvažiavimas patvirtino naujos Konstitucijos projektą. Tačiau įsižiebė arši diskusija. Vietoje to, kad aptartų konstitucijos veiksnius, delegatai - partijos lyderiai - pabrėžė svetimų ir vietinių priešų grėsmes. Užuot pritarus Konstitucijai, kuri buvo pagrindinė tema, apie kurią pranešė Stalinas, Molotovas, Ždanovas, Litvinovas ir Vyšinskis, delegatai praktiškai ignoravo visa tai. Buvo sudaryta komisija tolesniam Konstitucijos projekto svarstymui, kurioje nebuvo nustatyta jokių ginčytinų rinkimų funkcija. (Žukovas, Inoy 294; 298; 309)

37. Šiuo metu tarptautinė padėtis iš tiesų buvo labai įtempta. Ispanijos pilietinio karo pergalė artėjo prie fašistų jungo. Tarybų Sąjungą buvo apsupta priešiškų valstybių. Antroje 1930-ųjų pusėje, visos šios šalys buvo stiprios autoritarinės, militaristinės, antikomunistinės ir antitarybinės valstybės. 1936 m. Spalio mėn. buvo suformuota "Berlyno ir Romos ašis" Po mėnesio, Japonija prisijungė prie nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos, kad sudarytų "Anti-Kominterno paktą". Sovietų pastangos pastatyti karinį aljansą prieš nacistinę Vokietiją sulaukė atmetimo iš Vakarų valstybių. (Žukovas, inno 285-309).

38. Nors VKP(b) suvažiavimas dalyvavo naujojoje Konstitucijoje, tarybų vadovybė buvo tarp pirmųjų dviejų didžiųjų Maskvos teismo procesų. 1928 m. Rugpjūčio mėn. Zinovievas ir Kamenevas kartu su kai kuriais kitais sėdėjo teismo suoluose. Antrasis teismo procesas, įvykęs 1937 m. Sausio mėn., buvo susijęs su kai kuriais didžiausiais trockistų ir dešiniųjų jungo vadovais, tarp kurių buvo teisiamas Jurijus Piatakovas - buvęs sunkiosiosios pramonės komisaro pavaduotojas.

39. Vasario-kovo mėn. vykęs 1937 m. Centrinio Komiteto Plenumas dramatizavo ankstų prieštaravimą partijos vadovybėje: kovą su vidiniais priešais ir būtinybę pasiruošti slaptams rinkimams pagal naująją Konstituciją metų pabaigoje. Vis daugiau ir daugiau grupių, siekiančių naikinti tarybinę valdžią, reikalavo skubių policijos veiksmų. Tačiau rengiantis tikrai demokratiškiems vyriausybės rinkimams, kurie privalėjo pagerinti vidinės partijos demokratiją - t.y, temą, kurią akcentavo Stalino artimiausi politbiuro nariai, reikėjo veikti priešingai: reikėjo pasianudoti atvirumu, kritika ir savikritika, kurios pirmieji sekretoriai visiškai neturėjo.

40. Šis Plenumas, ilgiausias, kada nors laikytas TSRS istorijoje, užsitęsė dvi savaites. Vis dėlto, beveik nieko apie tai nebuvo tvirtai žinoma iki 1992 m., kai buvo iššifruota Plenumo stenograma, kuri vėliau buvo publikuota "Voprosy Istorii" (liet. istorijos klausimai) žurnale - žurnalui šis procesas kainavo beveik keturis metus užbaigti.

41. Ježovo pranešimas apie besitęsiančius tyrimus ties šalies viduje esančių sąmokslų padėtimi buvo nustelbtas Nikolajaus Bukharino, kuris, plepių pastangų, praėjusių piktadarybių apsuptas, atstumas, nuo vienkartinių kolegų, sugebėjo tiktai inkriminuoti save toliau. (Turstonas, 40-42; Getis ir Naumovas pritaria, 563)

42. Po trijų dienų, Ždanovas užsiminė apie reikalingumą didesnės demokratijos ir šalyje, taip pat ir Partijoje, įmantriai maldaudamas tęsti kovą prieš biurokratiją ir reikalingumą sustiprinti ryšį tarp masių, tiek partinių ir nepartinių, ir partijos.

Ždanovo žodžiai:

"Nauja rinkimų sistema duos galingą pastūmėjimą norint pagerinti organizacinių tarybų darbą, biurokratinių kūnų likvidavimą, biurokratinių trūkumų išsprendimą. Ir šitie trūkumai, kaip jūs žinote, yra labai esminiai. Mūsų Partiniai kūnai turi būti paruošti rinkiminei kovai. Per rinkimus mes turėsime reikalų su priešiška agitacija ir priešiškais kandidatais." (Žukovas, Inoy 343)

43. Nėra abejonių, kad Ždanovas, palaikantis Stalino vadovavimą, numatė tikras rinkimines varžybas su nepartiniais kandidatais, kurie buvo rimtai nusiteikę prieš Tarybų Sąjungą. Šis faktas yra visiškai nesuderinamas su šaltojo karo ir chruščeviečių pranešimais.

44. Juolab, Ždanovas taip pat pabrėžė, kad reikia tobulinti demokratines normas pačioje bolševikų partijoje.

"Jei mes norime laimėti mūsų tarybinių ir partinių darbuotojų pagarbą mūsų įstatymams, o masėms - tarybinei konstitucijai, tada turime užtikrinti partijos darbo restruktūrizavimą (perestroiką), pagrįstą neginčijamu ir visišku vidinės partijos demokratijos pagrindų laikymųsi, kurie yra išdėstyti mūsų partijos nuostatuose ".

Ir jis išvardijo esamas priemones, kurios jau buvo įtrauktos į jo pranešimo projektą: kooptavimo panaikinimas; draudimas balsuoti šia tema; garantija "neribotai partijos narių teisei atmesti kandidatus ir neribotą teisę kritikuoti šiuos kandidatus". (Žukovas, Неу 345)

45. Bet Ždanovo pranešimas buvo papraščiausiai paskandintas diskusijose apie kitų darbotvarkės dalykų klausimus, daugiausia diskusijose apie vadinamuosius "priešus". Daug pirmų sekretorių atsakė pavojaus signalu, teigdami, kad tie, kurie yra daugiausiai pasiruošę tarybiniams rinkimams rengti, buvo tarybų valdžios priešininkai: socialiniai revoliucionieriai (eserai), dvasininkija ir kiti "priešai".

46. Molotovas atsakė perskaitydamas savo ataskaitą, dar kartą pabrėždamas "savikritiškumo plėtojimą ir stiprinimą" ir, nepaisant neapykantos, tiesiogiai priešinosi sekretorių iškeltai "priešų" paieškai:

"Nėra reikalo ieškoti žmonių kaltinimui, broliai. Jei jūs to labai norite, tuomet galime pradėti nuo to, jog čia visi yra kaltinamieji, pradedant nuo pagrindinių partijos institucijų ir baigiant mažiausiomis partijos organizacijomis". (Žukovas, Неу 349)

47. Tačiau tie, kurie sekė Molotovą į podiumą, ignoravo jo pranešimą ir toliau kalbėjo apie būtinybę "ieškoti" priešų ", eksponuoti" ir "tęsti kovą su partijos sabotuotojais". (352) Kai jis vėl kalbėjo, Molotovas nustebo, kad beveik niekas neatsižvelgė į jo pranešimo tu.rinį, kurį jis pakartojo, pirmą kartą apibendrindamas, kas buvo daroma prieš vidinius priešus.

48. Stalino 3-osios kalbos pasakojimas taip pat buvo suskirstytas, o galų gale vėl buvo grįžta prie to, kad reikia tobulinti partijos darbą ir išvalyti neveiksnius partijos narius ir pakeisti juos naujais. Kaip ir Molotovo, Stalino pranešimas buvo iš esmės ignoruojamas.

"Nuo pačios diskusijos pradžios, Stalino baimė buvo suprantama. Atrodė, kad jo žodžiai, jo kalba, liko neišgirsta CK narių, kurie Stalino ataskaitoje girdėjo tik tai, ką jie norėjo išgirsti, jie nenorėjo aptarti tai, ką Stalinas siūlė. Iš 24 asmenų, dalyvavusių diskusijose, 15 iš jų kalbėjo daugiausia apie "liaudies priešus", t.y. trockistus. Jie kalbėjo su įsitikinimu, agresyviai, kaip ir po Ždanovo ir Molotovo pranešimų. Jie sumažino visas problemas į vieną problemą - būtinybę ieškoti pramintų "priešų". Beveik visi jie pamiršo Stalino pagrindines nuomones - apie partijų organizacijų darbo trūkumus, apie pasirengimą rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą." (Žukovas, Неу 357)

49. Stalino vadovybė toliau sustiprino ataką prieš pirmuosius sekretorius. Jakovlevas kritikavo Maskvos partijos lyderį Chruščiovą, be kita ko, dėl nepagrįsto partijos narių nušalinimo; Malenkovas perdavė savo partijos sekretoriams kritiką dėl jų abejingumo svarstant naujuosius narius. Tai, atrodo, paskatino C.K. narius laikinai nutraukti kalbėjimą apie priešus, bet tik tam, kad šie pradėtų save ginti. Vis dar nebuvo atsakymo į Stalino pranešimą. (Žukovas, Неу 358-60)

50. Paskutiniame plenarinės sesijos posėdyje, vykusiame kovo 5 d., Stalinas sumažino poreikį medžioti "liaudies priešus", net ir trockistus, kurių daugelis, pasak jo, stojo prieš partiją. Jo pagrindinė tema buvo būtinybė pašalinti partijos pareigūnus nuo visų ekonomikos aspektų, kovoti su biurokratija ir padidinti politinį partijos pareigūnų lygį. Kitaip tariant, Stalinas pakėlė didžią kovą prieš pirmuosius sekretorius.

"Kai kurie mūsų draugai mano, kad jeigu jie yra narkomai (Narkom - Liaudies komisaras), tada jie viską žino. Jie tiki, kad savaime priskiriamos labai geros, beveik neišsenkančios žinios. Arba jie galvoja: jei aš esu centrinio komiteto narys, tada, reiškias, esu išskirtinis, tada aš žinau viską. Tai nėra tiesa " (Stalinas, Zakliuchitel'noe; Žukovas, Neo 360-1)

51. Visiems partijos pareigūnams, taip pat ir pirmiesiems sekretoriams, griežčiausiai buvo pasakyta, kad kiekvienas iš jų turėtų pasirinkti du kadrus, kurie galėtų užimti sekretoriaus vietą, kai jie (sekretoriai) lankysis šešių mėnesių politinio ugdymo kursuose, kurie netrukus bus įsteigti. Partijos sekretoriai bijojo, kad per šį laikotarpį jie gali būti lengvai pakeisti, o tai yra pagrindinė biurokratijos priežastis. (Žukovas, Иноя 362)

52. Turstonas apibūdina Stalino kalbą "žymiai švelnesne", pabrėžiant "būtinybę mokytis iš masių ir atkreipti dėmesį į kritiką iš apačios". Net ir rezoliucijoje, priimtoje remiantis "Stalino" pranešimu, "trumpam" prieštaringi žmonės buvo trumpai aptariami daugiausia dėl partijų organizacijų trūkumų ir jų vadovavimo. Žukovo teigimu, kuris cituoja iš šios nepaskelbtos rezoliucijos, nė vienas iš jos 25 taškų nebuvo nesusijęs su "priešais". (Turstonas, 48-9, Žukovas, Вяй 362-4) 14

53. Po Plenumo pabaigos, pirmieji sekretoriai surengė virtualų sukilimą. Pirma Stalinas, o vėliau ir Politbiuras, išsiuntė pranešimus, dar kartą pabrėždami būtinybę vykdyti slaptus partijos rinkimus, opoziciją kooptavimui, o ne rinkimams, ir apskritai imtis priemonių vidaus partijos demokratijos ydų naikinimui. Tačiau pirmieji sekretoriai elgėsi ankstesniu būdu, nepriklausomai nuo plenarinio posėdžio nutarimų.

54. Per kelerius ateinančius mėnesius, Stalinas ir jo artimiausi partneriai, bandė nukreipti dėmesį nuo vidinių priešų medžioklės - didžiausio Centrinio Komiteto narių susirūpinimo - ir steigė grįžimą kovos su biurokratija partijoje ir pasirengimo tarybiniams rinkimams. Tuo tarpu "vietos partijos lyderiai padarė viską, ką galėjo padaryti partijos drausmės ribose (o kartais ir už jos ribų) sulaikyti ar pakeisti rinkimus". ("Getis", "Pertekliai" 126; "Žukovas", "Inoy" 367-71)

55. 1937 m. Balandžio, gegužės ir birželio pradžios metu įvyko didis demaskavimas ties tuo, kas pasirodė esantis plataus masto kariuomenės ir policijos sąmokslas, šis sąmokslas sukėlė Stalino vyriausybei paniką. Saugumo policijos ir vidaus reikalų ministras, vadovas Genrikas Yagoda buvo suimtas 1937 m. Kovo mėn. pabaigoje, prisipažino apie savo nusikaltimus. 1937 m. Gegužės ir birželio pradžioje, aukšto rango kariuomenės vadai prisipažino, kad Vokietijos generalinis štabas buvo pasiruošęs nugalėti Raudonąją armiją Vokietijos ir jos sąjungininkų invazijos atveju, taip pat, ši informacija buvo susijusi su politinių veikėjų sąmoksmis, įskaitant daugybę kurie vis dar užėmė aukštas pareigas. ("Getis", "Pertekliai" 115, 135; Turstonas, 70, 90, 101-2; Genrikas Yagoda) 15

56. Ši situacija buvo kur kas rimtesnė, nei bet kuri problema, su kuria tarybinė vyriausybė buvo anksčiau susidūrusi. 1936 m. Ir 1937 m. Maskvos teisminių bylų atveju, vyriausybė ėmėsi laiko, kad parengtų bylą ir surengtų viešąjį teismo procesą dėl maksimalaus viešumo. Bet kariuomenės sąmokslas buvo tvarkomas kitaip. Po dviejų savaičių nuo maršalo Michailo Tukhačevskio arešto gegužės mėn. pabaigoje iki birželio 11-12 d vykusių Tukhačevskio ir septynių aukšto rango karo vadų teismo ir bausmių vykdymo, tuo metu šimtai aukšto rango kariuomenės vadų buvo pašaukti į Maskvą, jie buvo pakviesti perskaityti įrodymus prieš savo kolegas - daugeliui jų, jų viršininkus - ir išklausyti staigias teismų ataskaitas, kurias atliko Stalinas ir maršalas Vorošilovas - gynybos liaudies komisaras.

57. Vasario-kovo mėn. plenarinio posėdžio metu nei Jagoda, nei Tukachevskis dar nebuvo areštuoti. Stalinas ir Politbiuras siekė, kad Konstitucija būtų pagrindinis darbotvarkės klausimas, tačiau, kaip ir ankčiau, dauguma CK narių ignoravo šią temą, norėdami pabrėžti mūšį prieš "priešus". Stalinas ir jo šalininkai privalėjo atsitraukti į gynybą. Politbiuras planavo, kad būsimoje 1937 m. Birželio plenarinėje sesijoje taip pat bus svarstomos konstitucinės reformos. Tačiau birželio mėn. situacija buvo kitokia. NKVD vadovo ir žinomiausių karo vadovų sklypų atradimas naikinti vyriausybę ir žudyti vadovaujančius narius visiškai pakeitė politinę atmosferą.

58. Stalinas veikė gynyboje. Savo birželio 2 d. kalboje, skirtoje išplėstinei karinės tarybos sesijai (kuri susitiko birželio 1-4 dienomis), jis paviešino neseniai pastebėtus 16 sąmokslų seriją kaip ribotą ir iš esmės sėkmingai išspręsta problemą. Vasario-kovo mėn. plenariniame posėdyje jis ir jo politbiuro rėmėjai sumažino pirmųjų sekretorių susirūpinimą vidiniais priešais. Tačiau, kaip nurodo Žukovas, situacija buvo "lėtai, bet ryžtingai, išeinanti iš jo [Stalino] valdymo". (Stalinas, "Vystuplenie", "Žukovas", "Inoy", 16 p., "Passim", 411).

59. 1937 m. Birželio mėn. Centrinio komiteto Plenarinis posėdis prasidėjo tais pačiais pasiūlymais, septyni to meto C.K nariai turėjo būti nušalinti nuo partijos pozicijų dėl "politinio patikimumo stokos", dar 19 narių ir kandidatų buvo nušalinti nuo pareigų dėl "išdavystės ir aktyvios kontrrevoliucinės veiklos". Šie paskutiniai 19 buvo areštuoti NKVD. Įskaitant dešimt narių, kurie buvo nušalinti nuo pareigų dėl panašių kaltinimų prieš plenarinį posėdį, kurie buvo atrasti vykusioje C.K narių apklausoje (Įskaitant dalyvavusius karo vadus, kurie jau buvo areštuoti, nuteisti ir sušaudyti), tai reiškia, kad 36 iš 120 C.K narių ir kandidatų buvo pašalinti.

60. Jakovlevas ir Molotovas kritikavo partijos lyderių nesėkmingumą organizuoti nepriklausomus tarybinius rinkimus. M. Molotovas pabrėžė, kad netgi pagarbūs revoliucionieriai turi būti pašalinti, jeigu jie nėra pasiruošę dienos uždaviniams. Jis pabrėžė, kad tarybiniai pareigūnai nebuvo antros klasės darbutojai.

61. Jakovlevas išreiškė ir kritikavo tai, kad pirmieji sekretoriai nesilaikė slaptų rinkimų į partijos postus, vietoj to, jie pasireiškė pasisakydami už ("kooptaciją"). Jis pabrėžė, kad partijos nariai, kurie buvo išrinkti tarybų delegatais, neturėjo būti įtraukti į partijų grupių už tarybų ribų discipliną ir papasakojo, kaip balsuoti. Jiems nebuvo pranešta, kaip balsuoti jų partijos viršininkų - pirmųjų sekretorių. Jie turėjo būti nepriklausomi nuo jų. Ir Jakovlevas labiausiai reagavo į tai, kad reikia "įdarbinti iš labai turtingo naujo kadro rezervo vietoj tų, kurie tapo supuvę ar biurokratizuoti". Visi šie teiginiai buvo aiškus išpuolis prieš pirmuosius sekretorius. (Žukovas, Ino 424-7, Tayny, 39-40, cituoja iš archyvinių dokumentų)

62. Konstitucija buvo patvirtina, o pirmųjų rinkimų data - 1937 m. Gruodžio 12 d. Stalino vadovybė vėl ragino kovoti su biurokratija ir partijai susieti su masėmis. Tačiau, pakartodamas, visa tai sekė toks pats precedento neturintis įvykis, iš C.K buvo nušalinti 26 nariai, iš kurių devyniolika buvo tiesiogiai apkaltinti valstybės išdavimu ir kontrrevoliucine veikla. (Žukovas, Neu 430)

63. Galbūt labiausiai atskleidžianti yra ši Stalino pastaba, kurią cituoja Žukovas:

"Diskusijos pabaigoje, kai klausimas buvo apie ieškojimą labiau patogesnio balsų skaičiavimo metodo, [Stalinas] pastebėjo, kad Vakaruose, dėl daugiapartinės sistemos, šios problemos nebuvo. Vėliau, jis staiga pasakė tokią nelauktą, keistą frazę: "Mes neturime skirtingų politinių partijų. Laimei ar nusivylimui, mes turime tik vieną partiją". [Žukovo akcentas] Ir tada jis pasiūlė, bet tik kaip laikiną priemonę, kuri būtų naudojama visų esamų visuomeninių organizacijų, išskyrus bolševikų partiją, rinkimų atstovų bešališkos priežiūros tikslais. . . . Iššūkis partijos autokratijai buvo išduotas."(Žukovas, "Inoy 430-1", pabrėžė, Tayny 38)

64. Bolševikų partija buvo apsupta stiprios krizės, ir neįmanoma tikėtis, kad įvykiai sklandžiai progresavo. Tai buvo blogiausia atmosfera, per kurią buvo pasirengta priimti demokratinius - slaptus, visuotinius ir ginčytinus rinkimus. Stalino planas reformuoti tarybinę valdžią ir vaidmuo jame bolševikų partijos buvo pasmerktas.

65. Pasibaigus Plenumui, Vakarų Sibiro krašto pirmasis sekretorius, Robertas Eikhė, susitiko privačiai su Stalinu. Tada susitiko su jais keli kiti pirmieji sekretoriai. Jie greičiausiai reikalavo baisių įgaliojimų, kuriuos jie skyrė netrukus po to: valdžios "troikų" ar trijų pareigūnų grupių sudarymo, siekiant kovoti su plačiai paplitusiais sąmokslais prieš tarybinę valdžią jų teritorijoje. Šioms troikoms buvo suteikta teisė vykdyti areštus be preliminarios apeliacijos. Buvo pareikalauta ir išduoti numanomą skaičių tų, kuriuos reikia nušauti, ir kitų, kurie turi būti įkalinti vienintelių šių troikų nuosprendžiu. Kai šie buvo išnaudoti, pirmieji sekretoriai paprašė ir gavo didesnes ribas. Žukovas mano, kad Eikhė veikė neoficialios pirmųjų sekretorių grupės vardu. ("Getis", "Pertekliai" 129; "Žukovas", "Neojaus" 435)

66. Kurie asmenys buvo šių drakoniškų troikų-teisėjų aukos? Žukovas mano, kad jie turėjo būti "lišnetsy", t.y., tai buvo žmonės, kurių pilietybės teisės, įskaitant balso teisę, neseniai buvo atkurtos po konstitucijos įsigaliojimo ir kurių balsai galėjo kelti didžiausią pavojų pirmiesiems sekretoriams tęsiant valdžią. Žukovas daugiausia atsiriboja nuo realių sąmokslų egzistavimo. Tačiau neseniai Rusijoje paskelbti archyviniai dokumentai aiškiai nurodo, kad bent jau centrinė vavovybė nuolat gavo labai patikimų policijos sąmokslo ataskaitų, įskaitant konfesijų, protokolus. Žinoma, Stalinas ir kiti Maskvoje tikėjosi, kad šie sąmokslai egzistavo. Manau, kad tuo metu, laiku, sako Žukovas, bent dalis sąmokslų buvo tikri ir kad pirmieji sekretoriai jais patikėjo. (Žukovas, KP, 13 d. 02; Inoy, Ch. 18; "Repressii" 23; Lubianka B)

67. Dar viena hipotezė yra tai, kad kiekvienas, kuris šiuo metu arba kada nors dalyvavo bet kokio pobūdžio opozicijos judėjime, greičiausiai būtų laikomas "priešu", ir jį galima areštuoti ir tardyti vietos NKVD, kurios vienas iš narių visada sudarė troikos dalį. Kita grupė buvo tie, kurie atvirai išreiškė nepasitikėjimą ar neapykantą visai tarybinei sistemai. Turstonas cituoja įrodymus, kad tokius žmones dažnai sulaikė nedelsiant. Tačiau tie, kurie tiesiog išreiškė kritiką vietos partijos lyderiams, ypač šiems tikslams vykstančiuose kritikos susitikimuose, nebuvo areštuoti, o kartais jų buvo kritikuojami ir partijos lyderiai. (Turstonas, 94-5)

68. Priešingai, tie, kurie tvirtina, kad sąmokslas buvo Stalino paranojiško proto fantomas, ar dar blogiau, yra pasiruošę teigti, jog tai galėjo sustiprinti Stalino galimos valdžios apimtį, yra daug įrodymų, kad egzistavo tikri sąmokslai. Disidentai, kurie vėliau sugebėjo ištrūkti iš TSRS, pritaria. Policijos dokumentų apie tokius sąmokslus apimtis, apie kurią dar tik buvo paskelbta, tik labai nedaug, griežtai prieštarauja bet kokiai klaidingai nuomonei, kad visa tai galėjo būti pagaminta. Be to, Stalino anotacijos šiuose dokumentuose aiškiai rodo, kad jis manė, kad jie yra tikslūs. ("Getis", "Pertekliai" 131-4, "Lubianka B")

69. J. Arč Getis apibendrina beviltišką prieštaravimą tokiu būdu:

"Stalinas dar nenorėjo atsisakyti ginčytinų rinkimų, o 1937 m. Liepos 2 d. "Pravda", be abejonės, nuvylė regioninius sekretorius paskelbdamas pirmąją naujųjų rinkimų taisyklių dalį, įvedant ir vykdant ginčijamus, visuotinius, slaptus rinkimų rinkimus. Tačiau Stalinas pasiūlė kompromisą. Tą pačią dieną buvo paskelbtas rinkimų įstatymas, politbiuras patvirtino, kad pradedama masinė operacija prieš "tikruosius" dalykus, apie kuriuos skundėsi vietos vadovai, o po valandos Stalinas išsiuntė telegramą provincijos partijos vadovams, užsakiusiems buožių operaciją [prieš. lišnetsy - GF]. Sunku išvengti išvados, kad už vietinių partijų lyderių privertimą dalyvauti rinkimuose, Stalinas nusprendė padėti jiems laimėti, suteikiant jiems licenciją nužudyti ar deportuoti šimtus ar tūkstančius "pavojingų elementų". ("Pertekliai" 126)

70. Nepriklausomai nuo šių valymo istorijos, neteisminės mirties bausmės ir deportacijų, atrodo, kad Stalinas manė, kad jie sukuria prielaidas ginčytiniems rinkimams. Vis dėlto visa ši veikla tikrai sabotavo bet kokią galimybę rinkimams.

71. Politbiuras pirmiausia bandė apriboti represijų kampaniją, nurodydamas, kad ji bus baigta per penkias dienas. Kažkas įtikino ar privertė NKVD pratęsti šį laikotarpį keturiems mėnesiams - nuo rugpjūčio 5-15 iki gruodžio 5-15 d.. Ar tai buvo atlikta dėl didelio sulaikytųjų skaičiaus? Ar patys funkcionieriai buvo įsitikinę, kad partija susidurė su plačiai paplitusių sąmokslų lavina? Ar tai buvo didelė vidinė grėsmė? Mes nežinome detalių, kaip ir kodėl šios masinės represijos prasidėjo, kaip visa tai buvo atlikta.

72. Tai buvo būtent tas laikotarpis, per kurį turėjo vykti rinkimų kampanija. Nors Politbiuras ir toliau rengė ginčytinus rinkimus, nurodydamas, kaip rinkėjai turėtų nurodyti savo pasirinkimą, ir kaip pareigūnai turėtų tvarkyti antrinius rinkimus, vietiniai pareigūnai iš tikrųjų kontroliavo represijas. Jie galėjo nuspręsti, kokia opozicija, jeigu ji buvo, partijai - o tai daugiausia reikštų sau - būtų laikomi "ištikimi", o tai paskatintų represijas, įkalinimą ar mirtį ("Getis", "Pertekliniai", "passim" ., Žukovas, Inoy 435)

73. Pirminiai dokumentai rodo, kad Stalinas ir centrinė politbiuro vadovybė buvo įsitikinę, kad anti-tarybiniai sąmokslininkai buvo aktyvūs ir turėjo būti sunaikinti. Štai ką regionų partijos lyderiai patvirtino vasario-kovo mėn. vykusiame Plenume. Tuo metu Stalino vadovybė sumažino šį pavojų ir atkreipė dėmesį į Konstituciją ir būtinybę pasirengti naujiems rinkimams ir pakeisti "biurokratizuotą" ir seną vadovybę nauja.

74. Iki birželio mėn. plenarinio posėdžio, pirmieji sekretoriai galėjo iš tiesų pasakyti: "Mes tai jums taip pasakėme. Buvome teisūs, o jūs - neteisingi. Be to, mes vis dar teisūs - pavojingi sąmokslininkai vis dar aktyvūs, pasirengę naudoti rinkimų kampaniją bandydami pakurti sukilimą prieš tarybinę vyriausybę ". Ar taip atsitiko? Tai atrodo tikėtina. Bet mes negalime būti tikri.

75. Stalinas ir centrinė vadovybė neturėjo supratimo, kaip šis sąmokslas išsiplėtė. Jie nežinojo, kaip į tai būtų atsakyta nacistinės Vokietijos ar fašistinės Japonijos. Birželio 2 d. Stalinas pasakė išplėsto karinio bloko susirinkimo metu, kad Tuchačevskio grupė įteikė Raudonosios armijos operacinį planą Vokietijos generaliniam štabui. Tai reiškė, kad japonai, kurie buvo susieti su kariuomenės aljansu ir antikomunistiniu politiniu aljansu ("Anti-Kominterno paktu") su fašistine Italija ir nacių Vokietija, be abejonės, taip pat turėjo šią informaciją.

76. Stalinas sakė kariuomenei. kad "putčo" šalininkai norėjo, kad TSRS būtų rekonstruota į "kitą Ispaniją" - tai reiškia, kad penktoji kolona buvo suderinta su okupacine fašistine armija. Atsižvelgdamas į šią siaubingą grėsmę, tarybų vadovybė buvo pasiryžusi reaguoti su žiauriu ryžtu. (Stalinas, "Vystuplenie")

77. Tuo pačiu metu daug įrodymų rodo, kad centrinė (Stalino) vadovybė norėjo apriboti "troikų" represijas, kurias reikalavo pirmieji sekretoriai, ir toliau įgyvendinti naujus Konstitucijos slaptus ir ginčytinus rinkimus. Nuo liepos 5 d. Iki 11 d. Ddauguma pirmųjų sekretorių vadovavosi Eikhės keliu, pateikdami tikslius skaičius tų, kuriuos jie norėjo slopinti - vykdant sušaudymą (1 kategorija) arba laisvės atėmimą (2 kategorija).

Tada, staiga liepos 12 d. NKVD komisaro pavaduotojas M.P. Frinovskis visiems vietos policijos agentūroms išsiuntė skubią telegramą: "Jokiu būdu nepradėkite operacijos vykdyti represijas prieš buvusias buožes". Pakartoju, nepradėkite". ("Getis", "Pertekliai" 127-8)

78. Vietos NKVD vadovai buvo pašaukti į Maskvą konferencijoms, po kurių buvo išduotas įsakymas Nr. 00447. Šis labai ilgas ir išsamus nurodymas išplėtė represinių žmonių rūšis (iš esmės įskaitant kunigus, anksčiau priešinusius tarybinei valdžiai ir nusikaltėlius) , o paprastai - sumažino provincijų sekretorių prašomus "apribojimus" ar skaičių. Visa tai sukėlė nesutarimus ir kovą tarp "centro" - Stalino ir centrinės politbiuro vadovybės - ir pirmųjų provincijos sekretorių srityse. Stalinas aiškiai nėra visagalis "viską žinantis" lyderis. (Įsakymas Nr. 00447; "Getis", "Pertekliai" 126-9).

79. 1937 m. Spalio mėn. CK plenarinis posėdis baigėsi ginčytinų rinkimų plano atšaukimu. Buvo sudarytas rinkimų išrinkimas, kuriame buvo keli kandidatai; kai kurie iš jų paliko antspaudą įvairiuose archyvuose. .... Vietoje to, 1937 m. Gruodžio mėn. rinkimai buvo vykdomi remiantis tuo, kad partijos kandidatai sudarė 20-25 proc. nepartinių kandidatų. Iš pradžių rinkimai buvo suplanuoti be partinio "šiferio"; balsavimas turėjo būti tik privatiems asmenims - labiau demokratiškas metodas. Žukovui pavyko rasti archyve tą patį dokumentą, kurį Molotovas parašė spalio 11 d. 18 val., panaikindamas ginčytinus rinkimus. Tai buvo didžiulis, tačiau neišvengiamas atsitraukimas Stalinui ir jo rėmėjams Politbiure. (Žukovas, KP, 19 lapkritis 02; Žukovas, Таyny, 41; Inoy 443)

80. Taip pat Spalio C.K Plenumo metu, pirmasis protestas prieš masines represijas buvo paskelbtas Kursko pirmojo sekretoriaus Peskarovo kalboje:

"Jie [NKVD? "Troikos?"- GF] pasmerkė žmones už smulkmenas ... nelegaliai ir kai mes ... paklausėme C.K, draugai Stalinas ir Molotovas tvirtai palaikė mus ir nusiuntė darbuotojų brigadą iš aukščiausiojo teismo ir prokuratūros nagrinėti šias bylas ... Ir pasirodė, kad per tris savaites vykusį šios brigados darbą, 56% bausmių 16 rajonuose brigada paskelbė neteisėtomis. Be to, 45% bylų parodė, jog dažnai nebuvo jokių įrodymų, kurie galėjo įrodyti asmens kaltę". (Žukovas, Tayny, 43);

81. 1938 m. Sausio mėn. plenume, Malenkovas išreiškė daugybę aršios kritikos, esą piliečiai buvo nuteisti net nepateikiant vardų sąrašo, o tik tikslų nuteistųjų numerį! Pavelas Postyševas, Kubyševo pirmasis sekretorius buvo išbrauktas iš Politbiurio kandidatų sąrašo po to kuomet sumurmėjo, esą "nėra nė vieno sąžiningo žmogaus" tarp partijos vadovybės.

82. Atrodo, kad NKVD veiksmai buvo nekontroliuojami bent jau daugelyje vietovių. Neabejotinai, taip pat buvo ir pirmieji sekretoriai. (Žukovas, KP, 19 lapkritis 02; Tayny, p. 47-51; Turstonas 101-2; 112) Tačiau Politbiuro vadovybei tebėra susirūpinimas, kad turėjo būti demaskuoti tikri sąmokslininkai. Visiškas NKVD piktnaudžiavimas nebuvo pripažintas. Kaip pažymi Žukovas, Malenkovo pranešimas, kaltindamas oportunistus ir partijos karjeristus dėl jų pradėtų masinių areštų.

83. "Pravda", tiesiogiai kontroliuojama Stalino vadovyės, vis dar ragino pašalinti partijos vaidmenį iš tiesioginių ekonominių reikalų kontrolės ir poreikio skatinti nefrakcines žmonių organizacijas imtis vadovaujančių vaidmenų. (Žukovas, Tayny 51-2) Tuo tarpu Nikita Chruščiovas, kuris 1937 m. paragino vadovybę jam leisti sušaudyti 20 000 žmonių, kurių vardai ir pavardės liko nepublikuoti. Tačiau kai partijos galva Maskvoje, buvo perkelta į Ukrainą, Chruščiovas paprašė vadovybės leidimo sušaudyti 30 000 žmonių . (Žukovas, Tayny 64 ir žr. žemiau 23)

84. Nikolajus Ježovas, kuris 1936 m. perėmė NKVD TSRS vidaus reikalų liaudies komisaro poziciją iš Genricho Jagodos, atrodo buvo glaudžiai susijęs su pirmaisiais sekretoriais. 1937-1938 m. masinės represijos tapo taip susietos su jo vardu, kad šis laiko tarpas yra dar žinomas istorijoje pavadinimu "Ježovščina" (perkeltinis liet. vertimas - Ježovo laikai) 1938 m. Rugsėjo 23 d. N. Ježovas buvo įkalbėtas atsistatydinti, o 1938 m. Lapkritį jo vietą pakeitė Lavrentijus Berija.

85. Istorijoje vadinamojo "Berijos atšilimo" metu, daugelis NKVD pareigūnų ir pirmųjų sekretorių, kurie buvo atsakingi už tūkstančius mirties bausmių ir deportacijų, buvo sušaudyti už nekaltų žmonių žudymą ir kankinimą prieš areštuotus asmenis. Paskelbti kai kurių šių policininkų, kurie naudojosi kankinimais, apklausų santraukos. Daugelis žmonių kurie buvo nuteisti ir įkalinti, deportuoti arba išsiųsti į darbo stovyklas buvo išlaisvinti. (Apie šimtas tūkstančių) Vėliau Berija sakė, kad jis buvo pakviestas "likviduoti" "Ježovščiną". Stalinas sakė orlaivių projektuotojui Jakovlevui, kad Ježovas buvo nužudytas už daugybės nekaltų žmonių sušaudymą ir kankinimą. (Lubianka B, Nr. 344; 363; 375; Mukhin, Ubiystvo 637; Jakovlevas)

86. Neprognozuojama žala buvo padaryta tarybinei visuomenei, tarybinei valdžiai ir bolševikų partijai. Tai, žinoma, jau seniai žinoma. Kol kas nėra suprantama, kad pirmieji sekretoriai, o ne Stalinas, primygtinai reikalavo įkurti NKVD troikas ir didelių kvotų apimties sušaudymus ir deportavimą. Žukovas mano, kad glaudus ryšys tarp to ir slaptos grėsmės, ginčijamų rinkimų ir to, kad vyriausybei pavyko priversti Stalino vadovybę atšaukti ginčytinus rinkimus, leidžia pagrindo manyti, kad tai buvo panaudota norint atsikratyti ginčijamų rinkimų "grėsmės", tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios prasidėjo masinės "Ježovščinos" represijos ir sušaudymų bangos. (Žukovas, KP)

87. Niekas negali pakeisti fakto, kad Stalinas ir jo rėmėjai buvo atsakingi už įvykdytas mirties bausmes, kurių, žinoma, skaičius šovė nuo dvidešimt tūkstančių iki šimto tūkstančių. Jei šie žmonės būtų buvę įkalinti, o ne sušaudyti, beveik visi būtų išgyvenę. Daugelis šių žmonių bylų būtų peržiūrėtos, o jie patys - išlaisvinti. Vis dėlto mūsų tikslas čia yra atsakyti į pagrindinį klausimą: kodėl Stalinas patenkino pirmųjų sekretorių reikalavimus, kad jiems būtų suteiktos "troikos" žudymo teisės? Nors tikrai nebuvo pasiteisinimų, bet tikrai buvo tam tikros priežastys.

88. Nė viena vyriausybė negali būti pasirengusi tuo pačiu metu kovoti prieš aukščiausio rango kariuomenės vadų pučą, aukšto rango pareigūnų tiek nacionalinėse ir svarbiose regioninėse vyriausybėse, tiek slaptosios ir pasienio policijos srityse.

89.Neseniai buvo atskleistas rimtas sąmokslas, kuriame dalyvavo ir dabartiniai, ir buvę aukšto lygio partijos lyderiai, turėję ryšius visoje didžiojoje šalyje. Labiausiai grubus buvo kariuomenės dalyvavimas aukščiausiojo lygmens išdavystėje - slaptų karinių planų įteikimas fašistiniam priešui. Kariniai sąmokslininkai turėjo kontaktus visoje TSRS. Sąmoksle taip pat dalyvavo labai aukšto NKVD rango asmenys, įskaitant Genrichą Jagodą, kuris 1934-1936 m. vadovavo, o prieš kelerius metus iki 1934 m. buvo Viačeslavo Menžinskio "kairioji ranka".

90. Pats politbiuras, taip pat ir Stalinas buvo dviejų didelių hierarchijų, bolševikų partijos ir tarybų valdžios, viršūnėje. Tai, ką jie žinojo apie padėtį šalyje, atspindėjo tai, ką jiems pasakojo jų pavaldiniai. Per artimiausius dvylika mėnesių jie represavo daugelį pirmųjų sekretorių, kurių daugiau nei pusė buvo areštuota. Daugeliu atvejų tikslūs kaltinimai daugeliui šių vyrų ir jų apklausų bei bylų informacija kol kas dar nėra išslaptinamos net potarybinėje, anti-komunistinėje Rusijoje. Bet dabar mes turime pakankamai tyrimo įrodymų, kurie pasiekė Staliną ir Politbiurą. (Lubianka B)

91. Bolševikų partija buvo įkurta demokratinio centralizmo būdu. Nepaisant jo statuso ir populiarumo šalyje, Stalinas (kaip ir bet kurios partijos lyderis) gali būti sunaikintas politinėje arenoje vien balso forma, o tai galėjo atlikti dauguma centrinio komiteto narių. Jis negalėjo ignoruoti daugybės C.K narių pasiūlymų ar prašymų.

92. Norint pateikti pavyzdį, kad Stalinas nesugebėjo sustabdyti pirmųjų sekretorių nuo demokratinių rinkimų principų pažeidimo, Žukovas cituoja vieną incidentą iš vis dar nepaskelbtos 1937 m. Spalio mėn. vykusio plenumo stenogramos.

I.A. Kravtsovas, pirmasis sekretorius iš Krasnodaro krašto (GF), buvo vienintelis, kuris pripažino ir išsamiai suprato, ką jo kolegos darė keletą savaičių. Jis nurodė, kad gali būti atrinkti tik tie kandidatai į TSRS Aukščiausiosios Tarybos pavaduotojo poziciją, kurie tinka "plačios lyderystės" interesams.

"Mes išsiuntėme savo kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą", - aiškiai sakė Kravtsovas. "Kas yra šie draugai? Aštuoni yra partijos nariai, du iš jų yra ne partijos nariai arba komjaunimo nariai. ... Šie draugai yra suskirstyti taip: keturi partijos darbuotojai, du tarybiniai darbuotojai, vienas kolūkio pirmininkas, vienas kombaino vairuotojas, vienas traktoriaus vairuotojas, vienas naftos darbuotojas ...

Stalinas: Kas kitas, be kombinuoto vairuotojo?

Kravtsovas: Iš dešimties yra Jakovlevas, pirmasis sekretorius, krašto vykdomojo komiteto pirmininkas.

Stalinas: Kas jums patarė tai padaryti?

Kravtsovas: Turiu pasakyti, draugas Stalinai, kad tai man patarė būtent čia, CK aparate.

Stalinas: Kas?

Kravtsovas: Būdami C.K sudėtyje, mes paskyrėme mūsų krašto vykdomojo komiteto pirmininką, draugą Simočkiną, o jis gavo patvirtinimą iš C.K aparato.

Stalinas: Kas?

Kravtsovas: Aš negaliu pasakyti, aš nežinau.

Stalinas: Tuomet gaila, kad nesakai, matyt tau buvo neteisingai pasakyta "(Žukovas, Innoy 486-7)

93. Akivaizdu, kad visi pirmieji sekretoriai darydavo tai, ką pats Kravtsovas atvirai pareiškė, ignoruodami slaptų rinkimų principą, kurį jie patys įdiegė ankstesniuose plenumuose, tačiau aiškiai jie su tuo niekada nesutiko. Tai žymi Stalino galutinį nugalėjimą šiuo klausimu, Konstitucinės ir rinkimų sistemos reformos kurias jis ir jo centrinė vadovybė palaikė daugiau nei dvejus metus.

94. Demokratinė reforma buvo nugalėta. Sena politinė sistema išliko. Stalino planas dėl ginčytinų rinkimų buvo sunaikintas. "Taigi Stalino ir jo grupės bandymas reformuoti Tarybų Sąjungos politinę sistemą baigėsi visiška nesėkme". (Žukovas, Inoy 491)

95. Žukovas mano, kad jei Stalinas būtų atsisakęs pirmųjų sekretorių prašymo dėl ypatingų NKVD "troikų" galių užtikrinimo, jis, labiausiai tikėtina, būtų balso būdų išmestas iš Centrinio Komiteto, o tuomet būtų suimtas kaip kontrrevoliucininkas ir tuomet sušaudytas. "... Šiandien Stalinas gali būti priskirtas prie 1937 m. represijų aukų "memorialo", o A.N. Yakovlevo komisija jau seniai būtų išsiuntusi prašymus paskelbti jo reabilitaciją". (Žukovas, KP 16 d. 02 d.)

96. 1938 m. Lapkritį Lavrentijus Berija pakeitė Nikolajų Ježovą - Berija tapo NKVD vadovu. "Troikų" karštligė buvo panaikinta. Neteisminis bausmių vykdymas nustojo galioti, o tie, kurie buvo atsakingi už daugybę baisių ištvirkimų, nužudymų, kankinimų buvo patys sušaudyti arba įkalinti ilgam laikui darbo stovyklose. Tačiau karas artėjo. Prancūzijos vyriausybė atsisakė tęsti net labai silpną karinę sutartį, žinomą kaip Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos aljanso sutartimi (Tarybų Sąjunga norėjo daug stipresnės sutarties varianto). Sąjunginikai leido Hitleriui užkariauti Čekoslovakiją, bei dalimis suryti fašistinę Lenkiją. Prisminkime, jog Nacistinė Vokietija buvo pasirašiusi karinį aljansą su fašistine Lenkija, kuris buvo skirtas invazijai prieš TSRS. Ispanijos pilietinis karas, kurį Tarybų Sąjunga taip palaikė iš materialistinės pusės buvo prarastas. Italija įsiveržė į Etiopiją, o Tautų Lyga visiškai nieko nedarė. Prancūzija ir Didžioji Britanija, daugelis Rytų Europos fašistinių diktatūrų aiškiai paskatino Hitlerį įsiveržti į TSRS (Lubianka B, Nr. 365; Leibowitz)

97. Tarp Japonijos, Vokietijos, Italijos buvo pasirašyta savitarpio gynybos sutartis ir "Anti-Kominterno" paktas, aišku, visa tai buvo nukreipta prieš TSRS. Visos Europos pasienio šalys - Lenkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva - buvo fašistinio tipo karinės diktatūros. 1938 m. Japonijos ataka, dabar praminta Chasano Mūšiu, kainavo Raudonajai armijai apie 1000 mirusiųjų. Kitais metais raudonoji armija buvo priversta gintis nuo Japonų prie Khalkin-Gol vietovės. Čia raudonji armija sunaikino Japonų puolimą. Japonai prarado beveik 70 procentų savo puolančių karių. Raudonoji armija prarado apie 17 000 karių, iš jų - beveik 5500 žuvo - tai tikrai nėra mažas karas. Tačiau, kaip paaiškėjo, šis karas buvo lemiamas, ir japonai daugiau nenorėjo kovoti prieš TSRS. Tačiau tarybinė vyriausybė to negalėjo iš anksto žinoti. (Rossiia I SSSR v Voynakh)

98. Po 1938 m. Stalino vyriausybė daugiau niekada nebandė dar kartą įgyvendinti 1936 m. Konstitucijos demokratinių rinkimų sistemos reformų. Ar ši nesėkmė atspindėjo nuolatinį Stalino vadovybės ir pirmųjų sekretorių ginšą centriniame komitete? Iki šiol gauti įrodymai neleidžia mums sukonstruoti tikslią išvadą.

99. Tačiau kai Berija pakeitė Ježovą. (formaliai, 1938 m. Gruodį, praktiškai galimai prieš kelias savaites anksčiau) Įvyko nuolatinis reabilitacijos procesas. Berija išlaisvino daugiau kaip 100 tūks. kalinių iš stovyklų ir kalėjimų. Tačiau atpirkimo valanda artinosi. Tolimesni tyrimai buvo vykdomi prieš tikruosius Tarybų Sąjungos priešus - tuos, kurie žudė ir kankino Tarybų Sąjungos žmones. (Turstonas 128-9)